Tikslingas miškų valdymas ne tik gerina miškų sveikatą ir biologinę įvairovę, bet ir užtikrina aukštos kokybės medienos gamybą bei ekonominę grąžą ateityje. Tvarus miškų valdymas yra pagrindinis veiksnys, padedantis sušvelninti klimato kaitą ir išsaugoti gamtinius išteklius, nes sukuriama ekologinės, ekonominės ir socialinės naudos pusiausvyra.
Priešingai nei visuomenė klaidingai mano, kad miškininkystė – tik medžių auginimas ir kirtimas, iš tikrųjų tai strateginis planavimas, kuriuo siekiama išsaugoti sveikus, atsparius ir produktyvius miškus ateičiai. Jaunuolynų ir miškų retinimas yra vienas svarbiausių tvarios veiklos aspektų, nes jis padeda medynams augti ir prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
Kad žmonės geriau suprastų Lietuvos miškų sektoriaus realybę ir kaip jį padaryti tvaresnį, skaitmeninės platformos TimberMarket projektų vadovas Gusts Eisaks pateikia keturias pagrindines tiesas.
Lietuvos miškų sektorius: skaičiai ir faktai
Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, 2024 m. Lietuvos miškų plotas padidės 2 210,4 tūkst. hektarų ir sudarys 33,9 % šalies teritorijos, Lietuvos miškai skirstomi į keturias grupes: rezervatų (27 629 ha), specialios paskirties (252 059 ha), saugomų (282 806 ha) ir ūkinių (milijonas ir 647 916 ha). Specialiosios paskirties ir saugomų miškų plotas per pastaruosius metus padidėjo. Vidutinis medynų amžius - 53 metai, o didžiausias medynas - Dainavos giria - užima 1290 km².
Lietuvoje diegiamos tvarios miškininkystės priemonės, daugiausia dėmesio skiriant aplinkos apsaugai ir klimato kaitos švelninimui. Šalis yra užsibrėžusi plataus užmojo klimato tvarumo tikslus, tarp jų – iki 2030 m. 30 proc. sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir iki 2050 m. pasiekti klimato neutralumą, kuris apima šiuolaikinių miškų stebėsenos metodų ir technologijų taikymą.
Siekiant užtikrinti tvarų miškų valdymą ir biologinės įvairovės išsaugojimą, Lietuvoje pradėtos įgyvendinti viešosios iniciatyvos, pavyzdžiui, kasmetinės miškų atkūrimo kampanijos. Praėjusį pavasarį savanoriai, tarp kurių buvo ir įmonės atstovų, sodino medelius 100 vietų, kad padėtų atkurti mišką.
- Miškų atkūrimas: natūralus ar dirbtinis
Miškų atkūrimas yra labai svarbus tvariam valdymui. Taip išsaugomos ekosistemos ir miškų produktyvumas. Dažniausiai taikomas natūralus arba dirbtinis atkūrimas.
Natūralus atkūrimas vyksta be tiesioginio žmogaus įsikišimo, todėl medžiai platina savo sėklas ir formuoja naujas kartas, t. y. vegetatyviniu būdu (atžalomis arba jaunais medeliais po miško paklote) arba generatyviniu būdu (sėklomis iš sėklinių medžių, paliktų kirtavietėje, arba iš aplinkinių medynų). Šis metodas ypač veiksmingas saugomose teritorijose ir mažiau tvarkomuose miškuose, kur dirvožemis ir ekosistema liko nepaliesti. Jis prisideda prie biologinės įvairovės, nes išsaugo vietines medžių rūšis ir natūralius ekologinius procesus.
Dirbtinis miško atkūrimas apima kontroliuojamą ir veiksmingą medžių sodinimą arba sėjimą, siekiant atkurti mišką. Šis metodas taikomas intensyviai tvarkomose teritorijose, kuriose natūralus atsikūrimas gali būti nepakankamas arba per lėtas. Sodinant miškus galima parinkti rūšis, kurios geriausiai atitinka augavietės sąlygas ir miškininkystės tikslus, pavyzdžiui, gaminti aukštos kokybės medieną arba švelninti klimato kaitą. Dirbtiniam atkūrimui naudojama tik atrinkta dauginamoji medžiaga, kuri padeda sukurti aukštos kokybės medynus.
Taikant perspektyvinį metodą įvertinama aplinka, ekologinė miško vertė ir ekonominiai tikslai, kad būtų galima pasirinkti tinkamą atkūrimo strategiją.
- Miško atkūrimo laikotarpis
Laikotarpis yra labai svarbus tvariam miškų vystymuisi, nes nuo jo priklauso, kaip greitai po kirtimo turi būti įveistas naujas medynas. Pagal nacionalinį reglamentavimą miško atkūrimo terminas ir kirstinų medžių skaičius skiriasi priklausomai nuo medžių rūšies, augimo sąlygų ir ūkininkavimo tikslų. Pavyzdžiui, pušynų ir eglynų atsikūrimo laikotarpis yra ilgesnis, nes šių rūšių medžiai auga lėčiau, o lapuočių rūšys, pavyzdžiui, beržai ir drebulės, natūraliai atsikuria greičiau.
- Per trejus metus: po plyno kirtimo medyne, kurio skersmuo pasiekė pagrindinio kirtimo skersmenį.
- Per penkerius metus: Cladinoso Callunosa, Vacciniosa, Myrtillosa, Hylocomiosa, Oxalidosa, Aegopodiosa, Callunoso-sphagnosa, Vaccinioso-sphagnosa, Myrtilloso-sphagnosa, Myrtilloso polytrichosa, Dryopteriosa, Callunosa mel., Vacciniosa mel., Myrtillosa mel., Mercurialiosa mel., Callunosa turf.mel., Vacciniosa turf.mel., Myrtillosa turf. mel., Oxalidosa turf.mel.
- Per dešimt metų: pelkės, nendrynai, pelkės ir drėgni miškai.
Norint auginti sveiką ir daug medienos turintį mišką, būtina reguliariai ir tikslingai tvarkyti medynus, kad juose atsirastų vietos būsimiems medžiams. Svarbu ne tik laikytis terminų, bet ir prižiūrėti jaunuolynus, nes pradiniame etape jie ypač jautrūs piktžolėms, miško žvėrių daromai žalai ir nepalankioms oro sąlygoms. Pirmuoju miško atkūrimo kirtimu daugiausia gaunama smulkios medienos, pavyzdžiui, malkų ir celiuliozės. Vėlesniais kirtimais, medžiams augant, taip pat galima gauti vertingesnių smulkių rąstų, rąstų ir faneros rąstų.
Savalaikis ir kokybiškas miško atkūrimas užtikrina nenutrūkstamą miško ciklą, kuris yra labai svarbus tiek medienos pramonei, tiek klimato kaitos švelninimui, nes augantys medžiai veiksmingai sugeria anglies dioksidą. Dėl šios priežasties planuojant ateitį atsižvelgiama ne tik į minimalius teisės aktais nustatytus terminus, bet ir į geriausią praktiką, kuri padeda išsaugoti sveikus ir produktyvius miškus ateičiai.
- Trumparegiškos miškininkystės pasekmės
Jei miškai tvarkomi neatsižvelgiant į ateitį arba jei natūralūs miškai pažeidžiami dėl žmogaus įsikišimo, pasekmės būna trejopos.
- Degradacija – tai etapas, kai natūralūs miškai pažeidžiami dėl nekvalifikuoto miško kirtimo (medžiai kertami beatodairiškai arba koncentruotai, o pirminė lapija negali atsistatyti) arba kitokio žemės naudojimo, pavyzdžiui, žemės įsigijimo pramonei, infrastruktūros pokyčių, žemės ūkio ir gyventojų judėjimo.
- Miškų kirtimas – kai procesas nėra stebimas. Tuomet prarandama didžioji dalis arba visas miškas. Jei nepažeistos nepažeistos teritorijos, jas galima iš dalies arba visiškai atkurti, tačiau kirtimai dažniausiai turi negrįžtamą poveikį gretimoms nepažeistoms teritorijoms.
- Vietovėse, kuriose miško danga (ištisinė lapija) iš esmės arba visiškai išnyko, žemė virsta dykuma, o oro sąlygos (lietus, vėjas, sniegas) daro jai pražūtingą poveikį, pažeidžia dirvožemį. Taip dažniausiai nutinka dėl to, kad iškertama per daug medžių arba vykdoma per daug žemės ūkio veiklos.
Kaip elgtis toliau?
„Kaip minėta Baltijos šalių tvarumo ataskaitoje, Baltijos šalys, garsėjančios turtingais gamtos ištekliais ir įvairove, susiduria su tvarumo iššūkiais, kuriuos dar labiau apsunkina pasaulinė klimato kaita. Pagrindiniai iš jų – pakrančių ir miškų teritorijų pažeidžiamumas, priklausomybė nuo iškastinio kuro ir socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp miesto ir kaimo vietovių“, – sako medienos rinkos projekto vadovas Gusts Eisaks. „Todėl apgalvotos ir suplanuotos miškų valdymo iniciatyvos ir tvari praktika yra esminės pamatinės miškų plėtros sąlygos, kad būtų išsaugota ir padidinta biologinė įvairovė bei sumažinta plataus masto miškų gaisrų rizika.“
Foto: "Latvijas valsts meži"
